Vaiką žalojantis elgesys

Autorė – licenzijuota santuokos ir šeimos psichoterapeutė. Dirba Los Angeles miesto vaikų apsaugos tarnyboje. Daugiau nei dešimt metų bendrauja su prievartą patiriančiais vaikais ir jų šeimomis. 

        Žmonijos istorija mena, kad vaikai beveik visuomet buvo laikomi tėvų arba kokios valstybinės institucijos “nuosavybe”. Būti vaiku, vadinasi neturėti jokių prigimtinių teisių. Senovės Romoje žmogus savo vaiką galėjo parduoti, pamesti arba nužudyti. Vaikažudystė buvo dažniausiai praktikuojama dėl ekonominių sumetimų. Tėvai, negalintys pasirūpinti savo vaikais, juos nužudydavo, palikdavo likimo valiai arba parduodavo į vergiją. Iki šiol rasime tėvų ir mokytojų, kurie laikosi tiesiog iš amžių glūdumos atkeliavusių autoritariškų auklėjimo nuostatų ir mano, kad, tik nepagailėjus vaikui rykščių, jis užaugs neišlepęs. 

        1871 m. Niujorke buvo įkurta Vaikų apsaugos nuo žiaurumo draugija. 1909 m. sušaukta pirmoji Baltųjų Rūmų konferencija, kuri parodė, kad žalojantį suaugusiųjų elgesį nulemia sudėtingos psichosocialinės aplinkybės. Tikroji problemos priežastis tuo metu buvo mažai žinoma, o prievartos aktai nustatomi gana retai. 1961 m. C. Henry Kempe Amerikos Pediatrijos Akademijoje surengė skaitymus, kurių tema buvo “vaiko sumušimo sindromas” (šį terminą literatūroje pradėta vartoti aprašant tyčinę prievartą prieš vaikus, jį aprašė teisminės medicinos profesorius iš Paryžiaus Ambroise Tardieu prieš 100 metų – 1860 m.). Nuo 1962-ųjų pasaulyje paskelbta tūkstančiai straipsnių ir išleista šimtai knygų, kurios nušviečia vaiką žalojančio suaugusiųjų elgesio ir vaiko apleistumo temas. 

         Koks yra vaiką žalojančio suaugusiųjų elgesio apibūdinimas? Kalifornijos valstijos įstatymuose rasime tokį apibrėžimą: tai neatsitiktinis vaiko sužalojimas, kurį atlieka ar kuriam leidžia įvykti tėvai ar kiti asmenys, globojantys vaiką”. Šis terminas apima emocinę, fizinę ir seksualinę žalą. Į įstatymą įtrauktas ir vaiko apleistumas bei išnaudojimas. Teisminio įsikišimo poreikį nulemia ne tiek sužalojimo laipsnis, kiek pats faktas. Vaikų apsaugos nuo žalojančio suaugusiųjų elgesio vadove rašoma: “Fizinį smurtą ir ryškų vaiko apleistumą bei nepakankamą mitybą nustatyti daug lengviau nei subtilesnius ir mažiau akivaizdžius sužalojimus, kurie atsiranda dėl netinkamos emocinės atmosferos ar dėl seksualinės prievartos. Tačiau vaiko fizinę bei emocinę sveikatą ir vystymąsi sutrikdo ir grėsmę sukelia visos vaiką žalojančio suaugusiųjų elgesio formos, ir joms visoms turi būti skirtas atitinkamas dėmesys”. 

          Vienas iš svarbiausių įrodymų dėl vaiko sužalojimo – tai paties vaiko pasisakymas kam nors apie tai. Kalifornijoje asmuo, kuriam vaikas papasakoja apie jį žalojantį elgesį, net tuo atveju, jei paaiškėja, kad pranešimas buvo neteisingas, turi absoliučią neliečiamybę, t. y. Jam negali būti iškelta byla dėl melagingų parodymų. Tiriant pranešimą, visuomet nepamirštama galimybė, jog vaikui daromas spaudimas, kad jis tylėtų. Todėl pokalbiai su vaiku namuose arba mokykloje vyksta be pašalinių. 

           Socialiniam darbuotojui techniškai lengviausia įvertinti žalos vaikui faktą, kai sužalojimą konstatuoja gydytojų ar ligoninės pranešimas. Bet ir šiuo atveju reikia nustatyti ar sužalojimas atsitiktinis, ar jo priežastis – prievarta vaikui arba apleistumas. Kitais atvejais socialinis darbuotojas remiasi nustatytais juridiniais kriterijais bei savo paties pasirengimu, patyrimu, sugebėjimu priimti sprendimus. 

           Iš tikrųjų socialinio darbuotojo veikla yra menas, prilygstantis muzikai ar dailei. Jis turi rasti bendrą sąskambį su jo tyrinėjama aplinka ir žmonėmis. Gavęs pranešimą apie žalą vaikui, socialinis darbuotojas tariasi su gydytojais, seselėmis, mokytojais, mokyklos vadovybe, policininkais, psichoterapeutais, vaiko kaimynais ir giminėmis, teisėjais, advokatais ir pan., kokių imtis veiksmų toliau. Socialinis darbuotojas vyksta tirti gauto pranešimo į nepažįstamą jam aplinką. Gali paaiškėti, kad tai labai rimtas atvejis, bet gali būti ir klaida. Iš anksto niekas to nežino. Esant pavojui, kartu vyksta ir policininkas. Jei vaikas labai apleistas arba jis fiziškai ir seksualiai prievartaujamas, policininkas turi teisę vaiką ar vaikus paimti valstybės globon iki bylos svarstymo, kuris skiriamas po trijų dienų. Teismas vaiko ar vaikų tėvams suteikia 12-18 mėnesių problemai spręsti: tėvai nukreipiami į psichoterapijos užsiėmimus bei “tėvų kursus”, aišku, garantuojami tėvų kontaktai su vaiku. Vaikų tarnybos departamento tikslas – tai pirmiausia šeimos kaip vieneto išsaugojimas. Todėl maksimalus laikotarpis, kurį vaikas būna atskirtas nuo tėvų ir atiduotas valstybės globai – 18 mėnesių. Jei per šį laikotarpį tėvai neįrodo, kad gali sukurti saugius, vaiką puoselėjančius santykius, vaikas gali būti įsūnytas ar įdukrintas arba gali būti nustatyta teisminė vaiko globa. 

           Kokie būdingi bruožai vaikus žalojantiems tėvams? Kitais žodžiais galima paklausti: “Ką šie tėvai patyrė vaikystėje, kas dabar skatina tokį jų elgesį?”. Prievarta, kaip ir visoks elgesys, yra išmokta. Tėvams būdinga: nevaldomas agresyvumas, žmonių vengimas ir nemokėjimas bendrauti su aplinkiniais, autoritetų baimė arba, priešingai, iššaukiantis elgesys, stiprus kaltės jausmas, žemas savęs vertinimas. Tiriant vaikus žalojančias motinas, nustatyta, kad jų žemas savigarbos jausmas, menkas pasitenkinimas šeima, nenoras teikti šilumą šeimos nariams. Kitaip tariant, motinos nesugeba suvokti savo vaiko jausmų, nes jų pačių emocinės šilumos poreikis nebuvo patenkintas. Motinos menkai nutuokia, kokie yra normalūs vaiko emociniai poreikiai. Daugelis tyrimų parodė, kad vaiką žalojantys tėvai nežino vaiko vystymosi stadijų bei kokio vaiko elgesio galima tikėtis kiekvienoje šių stadijų. Dažnai šie tėvai  iš savo vaikų reikalauja per daug ir elgiasi su jais kaip su mažais suaugusiais. Vienas iš pastoviausių tokių šeimų bruožų yra tas, kad prievarta, apleistumas, tėvų netekimas kartojasi iš kartos į kartą. Socialinio darbuotojo uždavinys – nutraukti šią grandinę, kad šios dienos vaikai ateityje netaptų savo vaikus žalojančiais tėvais. 

           Stresas šeimoje, sukeltas būtiniausių gyvenimo sąlygų nebuvimo – gyvenamo būsto, maisto, rūbų, medicininio aptarnavimo, išsimokslinimo – gali būti tėvų nesugebėjimo tinkamai pasirūpinti vaiko fiziniais ir emociniais poreikiais priežastimi. Kovodami dėl išlikimo, tėvai gali nesugebėti racionaliai išspręsti sudėtingų situacijų, o tai paskatina prievartą vaikams. Toks situacinis stresas nėra joks tėvų pasiteisinimas. Tačiau į tai turi atsižvelgti įstaigos, kurios sprendžia vaikų apsaugos klausimus, ir imtis priemonių, kad ateityje vaikui žala nebūtų daroma, o tėvai, prireikus, gautų atitinkamą gydymą arba būtų nubausti. 

           Vaikų apsaugos sistemos ir socialinio darbuotojo įsikišimas neretai paskatina pozityvius pakitimus vaikus žalojančiose šeimose. Būna, kad šeima suyra. Kas geriau vaikui – ilgų ginčų problema. Kai kurios šeimos būna Vaikų apsaugos tarnybų akiratyje daugelį metų, bet jokių pakitimų nepastebima. Tačiau būna ir laimėjimų – moterys įgauna pasitikėjimą savimi, sukuria naujas šeimas, pradeda naują gyvenimą.

pagal Joan L. Rogers

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *